Kiekviena įmonė, kuri vykdo veiklą susiduria su savo veiklos rizika, kurios metu gali būti padaryta žalos tretiesiems asmenims. Žala gali kilti dėl įmonės veiklos (pvz.: eksploatuojama teritorija, pastatai), produkto-paslaugos (pvz.: nekokybiškas gaminys ar paslauga) ir kitos rizikos.
Viena kitos veiklos rizikos atvejų: darbdavio atsakomybė prieš darbuotoją ir jo civilinės atsakomybės draudimas. Ši draudimo rūšis ankščiau buvo kiek praradusi savo aktualumą, dėl to, kad daugelis darbdavių šią riziką valdė (draudėsi) sudarydami draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis. Paskutinė aktuali praktika parodė, kad draudimas nuo nelaimingų atsitikimų nėra tinkamas (nors reikalingas, kaip papildomas) „instrumentas“ apsaugoti įmonę-darbdavį nuo galimų nuostolių. Tai liudija ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) sprendimai (praktika) pvz.: V.M. ir G.M v UAB „Lomita“, trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ civilinė byla Nr.: 3K-3-514/2010 . Be to pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau-LR CK) 6.290 straipsnio 2 dalį šios išmokos į atlygintinos žalos dydį nėra įskaitomos. Taigi darytina išvada, kad net ir paskyrus darbuotoją naudos gavėju pagal draudimo sutartį, arba darbuotojui sutikus, kad naudos gavėju pagal draudimo sutartį būtų įmonė ir tiek vienu, tiek kitu atveju darbuotojui gavus šias išmokas, jis vis tiek turėtų galimybę pareikšti ieškinį darbdaviui dėl padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo. Taigi, įmonėje įvykus nelaimingam atsitikimui ir nustačius darbdavio atsakomybę, bei darbuotojui pareiškus pretenziją, o vėliau ieškinį teisme yra labai tikėtina, kad darbdaviui teks atlyginti darbuotojo patirtą žalą (nuostolius): prarastas-sumažėjusias pajamas kol nedirbo, prarastą nedarbingumą, papildomo gydymo, reabilitacijos išlaidas, nepilnamečių iki 18 m. išlaikymą, laidojimo išlaidas (mirties atveju) ir kt., nepriklausomai nuo to, ar jis buvo darbdavio apdraustas savanorišku draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ar ne. Taip pat reiktų pastebėti, kad teismai vis dažniau priteisia atlyginti ir neturtinę žalą (LR CK 6.250 str. 1 ir 2 d.) – ne tik pačiam darbuotojui (sužalojimo atveju), bet ir paveldėtojams, jei įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas. Paskutiniu metu pastebima, kad priteisiamos neturtinės žalos sumos – auga (pvz.: priteista suma 200 000,00 Lt. L.V. v „Girteka“ civilinė byla Nr.: 3K-3-90/2008). Kitu atveju, tokių sumų priteisimas smulkaus ar vidutinio verslo įmonei gali būti nepakeliama našta ir baigtis įmonės bankrotu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į daugelio darbdavių susidariusią klaidingą nuomonę: jei nelaimingas atsitikimas įvyko dėl darbuotojo kaltės (didelio neatsargumo: pavyzdžiui dėl darbuotojo neblaivumo, apsvaigimo, ar darbų saugos norminių aktų pažeidimo – LR CK 6.252 str. 1d. ir 6.282 str. 1-2 d.), tuomet darbdaviui civilinė atsakomybė nekyla ir atlyginti žalos neteks. Manytina tai klaidinga nuomonė, nes tik darbuotojo tyčios, kaip kaltės formos atveju, o ne didelio neatsargumo atveju darbdavys galėtų būti atleistas nuo pareigos atlyginti žalą (nuostolius). Tai patvirtina ir LAT praktika bylose:D. E. v. UAB „Transmėja“, bylos Nr. 3K-3-348/2007 ; R. G. ir kt. v. UAB „Statreksas“, bylos Nr. 3K-3-482/2007; V. M. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-566/2008. Pažymėtina, kad darbuotojo didelio neatsargumo atveju darbdaviui pareikštas reikalavimas galėtų būti mažinamas teismo nustatytam darbuotojo ir darbdavio kaltės santykiui.
Įmonė valdanti padidinto pavojaus šaltinius ( pvz.: transporto priemonės, įvairūs mechanizmai, nuodingos, pavojingos medžiagos, įvairūs kėlimo mechanizmai statybų sektoriuje ir pan.) turėtų žinoti, kad atsakomybė dėl jų valdymo kyla be kaltės (LR CK 6.270 str.) išskyrus įstatymo numatytas išimtis.
Taigi galima padaryti išvadą, kad bet kuri įmonė, turinti bent vieną samdomą darbuotoją (nepriklausomai nuo to, ar jis statybininkas, ar administracijos darbuotojas), dirbantį įmonės nustatytu laiku susiduria su didele rizika – jei darbuotojui padaroma žala vėliau gali kilti pareiga atlyginti nuostolius (pvz.: atliekant darbo f-jas, veikiant įmonės interesais, pietų pertraukų metu įmonės teritorijoje, ar esant komandiruotėje pakeliui iš/į darbą ar darbo metu kelyje – vairuojant automobilį ir t.t. ir pan.).
Šių nuostolių galima išvengti (arba bent juos sumažinti), sudarant darbdavio civilinės atsakomybės draudimo sutartį – riziką perleidžiant draudimo bendrovei (draudikui). Draudimo rinkoje darbdavio civilinės atsakomybės draudimą siūlo daug draudimo bendrovių, tačiau ne visų jų teikiama draudimo apsauga yra adekvati įmonės-darbdavio poreikiams. Darbdavio civilinė atsakomybė yra deliktinė (LR CK 6.245 str. 4 d.), o draudiko – sutartinė (LR CK 6.245 str. 3 d.). Dėl šio skirtumo, sudarant darbdavio civilinės atsakomybės draudimo sutartį reikia atkreipti ypatingą dėmesį į draudiko siūlomą draudimo apsaugos apimtį: draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo sutarties ir draudimo apsaugos galiojimo periodą (nes tai skirtingos kategorijos), bei kitus svarbius aspektus, kurie įvykus įvykiui, o vėliau jį kvalifikuojant draudžiamuoju/nedraudžiamuoju turi itin didelę reikšmę. Taigi, dėl skirtingos darbdavio ir draudiko atsakomybės apimties sudarius netinkamą draudimo sutartį draudikui gali nekilti pareiga atlyginti nuostolių, o darbdaviui ji išlieka. Žinoma, neturint specifinių žinių sudaryti tinkamos apimties draudimo sutartį nėra lengva.
2012 birželio 21 d.
Bus daugiau, sekite informaciją….
